Kalbu tave kaip maldą,

Kaip giesmę rytmetinę.

Geriu tave kaip sulą,

Kaip viltį pirmutinę.

Jaučiu, kaip gyvą kraują

Sugėrusi raudojai.

Už tuos, kurie išduoda,

Klaupiuos prie tavo kojų.

Girdžiu, kaip atsidūsti,

Visiems atleisti nori.

Tėvyne, tu gražiausias

Pasaulyje altorius.

Šventinė nuotaika globos namuose vyravo visą prieššventinę savaitę. Užimtumo centre gaminome tautinės vėliavos spalvų papuošimus, karpėme širdutes. Vasario 14 – ąją atšventę Meilės dieną, ant geltonų, žalių ir raudonų širdučių rašėme palinkėjimus Lietuvai.

Vasario 15 dienos popietę rinkomės didžiojoje salėje švęsti Lietuvos gimtadienio. Visi giedojome himną. Žiūrėdami skaidres, aptarėme, kas yra valstybė, kuo mums svarbi Vasario 16 – oji, kokie žmonės kūrė Lietuvos valstybę bei pasirašė Nepriklausomybės aktą. Po iškilmingosios dalies klausėmės globos namų saviveiklininkų, pasipuošusių tautiniais drabužiais, koncerto. Taigi, valstybė, tai pirmiausia jos žmonės. Žmonės, kurie ją kūrė, gynė, kurie ja tiki, joje gyvena ir dirba… Tai – mes visi. Todėl linkėjimai surašyti ant stilizuotos Lietuvos vėliavos – tai ir linkėjimai mums patiems.